Aktorė Eglė Gabrėnaitė apie spektaklį „Portalas“: „Kodėl man jis toks brangus? Nes tai yra tikra“

„Man yra laimė dirbti su šiais žmonėmis, nes mes susikalbėjome. Su kai kuriais iš buvusių studentų mes nesusikalbėjome, bet Adelė, Marius, Matas – jie yra tokie tikri“, – apie jaunus aktorius Adelę Šuminskaitė, Marių Repšį ir Matą Dirginčių, su kuriais vaidina režisieriaus Manto Jančiausko spektaklyje „Portalas“, pasakoja Eglė Gabrėnaitė. OKT/Vilniaus miesto teatre sukurtas „Portalas“ – jau gegužės 8, 9 d. Artėjant spektakliams kalbamės su E. Gabrėnaite.

Pastaruoju metu jus vis rečiau galima pamatyti scenoje, tačiau „Portalas“ buvo vienas tų spektaklių, kuriame sutikote vaidinti. Kuo jis jus patraukė, kas jame tokio slypi?

Aš pradėjau labai rinktis, kur vaidinti, su kuo bendrauti ir panašiai. Man vienas senas aktorius labai gerai pasakė: „Nesvarbu ką, svarbu su kuo“. Aš supratau, kad noriu būti tarp šių žmonių. Aš labai patikėjau Mantu „režisoriumi“ – mama sakydavo „režisorius“. Iš karto supratau, kad noriu būti čia, noriu bendrauti, noriu vaidinti. O taip atsitinka kuo toliau, tuo rečiau. Ir visai to nesigailiu.

Teatre vis daugėja video projekcijų, tiesioginių transliacijų ir kitos paralelinės tikrovės. Ne išimtis ir „Portalas“, kurio pagrindinis herojus nugrimzta į kompiuterinio žaidimo pasaulį. Kaip manote, ką teatrui duoda ir ką iš jo atima šiuolaikinės technologijos?

Aš labai atsargiai žiūriu į, kaip aš vadinu, kiną ant sienos, bet šis spektaklis yra apie tai ir be to niekaip neišsisuksi, todėl man šiame spektaklyje tai tiko.

Aš nesu prieš kiną ant sienos, kaip aš negražiai vadinu. O kam to reikia? Todėl, kad gyvenimas pasikeitė. Viskas pasikeitė. Jūs įsivaizduojate, kaip man sunku priprasti prie tų telefonų, prie tų kompiuterių. Stengiuosi bėgti nuo jų, nes pasiilgstu gyvų žmonių. Aš pasiilgstu tikrų aistrų, tikrų žmonių. Man atrodo, kad šiame spektaklyje aš radau ir režisierių, ir partnerius. Nuostabius partnerius. Ir tikrai geras tas seno aktoriaus pasakymas: „Nesvarbu ką, svarbu su kuo“.

Marius, Adelė, Matas – tai jaunosios kartos aktoriai, su kuriais dirbote repetuodama „Portalą“. Ką jums davė šis kūrybinis darbas su jais ir kaip manote, ką jiems davėte jūs?

Man jie įkvėpė jėgų. Ir dabar aš daugiau dirbu su jaunesniais žmonėmis, iš kurių gaunu labai daug. Aš kartais pagaunu save, kad vėl, neduok Dieve, akademinis balsas – toks, kaip iš blogo akademinio teatro, ten 1972-ųjų ir panašiai. Man yra laimė dirbti su šiais žmonėmis, nes mes susikalbėjome. Su kai kuriais iš buvusių studentų mes nesusikalbėjome, bet Adelė, Marius, Matas – jie yra tokie tikri.

Kodėl man šis spektaklis brangus? Nes tai yra tikra. Niekada negalvojau, kad aš galėsiu vaidinti tokioje mažoje auditorijoje. Pasirodo, man tai yra malonumas. Aš laiminga. Svarbu ne ką, o su kuo. Supratau, kad tai yra mano. Tai yra tai, apie ką svajojau dvidešimt metų atgal.

Koks žiūrovas ir kodėl turėtų pamatyti „Portalą“?

Visi. Ir seni, ir jauni. Tai yra apie mus. Svarbiausia ne kinas ant sienos – svarbiausi mes ir kaip mes bendraujame.

Kokiam vaidmeniui, idėjai, pasiūlymui ar bendradarbiavimui su tam tikru režisieriumi šiandien neatsispirtumėte ir entuziastingai pultumėte dirbti ties nauju spektakliu?

Laukiu stebuklo.

Birutės Kapustinskaitės „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas) – jau gegužės 8, 9 d., 19 val., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina bilietai.lt