„Žuvėdros“ režisierius Oskaras Koršunovas: norėjosi ieškoti kitokių bendravimo su žiūrovais formų

Oskaro Koršunovo ir jo aktorių laboratoriniai ieškojimai statant Antono Čechovo „Žuvėdrą“ pasiekė, pasak paties režisieriaus, tam tikrą etapinį finišą. Jau vasario 22, 23 dienomis OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje žiūrovų lauks premjera. Beje, premjeriniai spektakliai  neužvers durų tolesniems kūrėjų ieškojimams. Režisierius kartu su aktoriais žada ir toliau gilintis į rusų klasiko pjesę bei ieškoti joje atspirčių šiandienai ir, visų pirma – patiems sau.

„Jau parodėme apie dešimt spektaklių, sulaukėme atsiliepimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Žuvėdra“ jau yra pakviesta į įvairius festivalius užsienyje. Vis dėlto, premjerą skelbiame tik dabar, ir tie rodyti spektakliai buvo kūrybinio proceso dalis, į kurią buvo įtraukti ir žiūrovai, ir kritikai. Tai mums labai pagelbėjo“, – spektaklio kūrimo principais dalinasi Oskaras Koršunovas.

Pasak režisieriaus, dar prieš penkiolika metų jie su bendraminčiais įkūrė OKT/Vilniaus miesto teatrą būtent kaip opoziciją vyraujančiu tapusiam rutininiam teatro modeliui. Teatras tapo oaze laisvai kurti ir ieškoti ryšio su žiūrovu. „Žuvėdros“ pastatymas penkioliktame sezone yra tam tikras manifestas, išstumiantis šiuos aktyvaus kūrybinio būvio principus į pirmą eilę.

„Kažkada kūrėme OKT kaip nepriklausomą teatrą tam, kad būtų įmanoma tai, kas įvyko statant „Žuvėdrą“, kuomet nebereikia būti tam tikrame konvejeryje ar rutinoje, kai per pusantro ar du mėnesius tenka žūtbūt pastatyti spektaklį. Pavyko ar nepavyko, jį reikia išleisti, nes eilėje stovi kiti spektakliai. Šį teatrą ir įkūrėme tam, kad galėtume laisvai kurti, ieškoti įvairių erdvių bei bendravimo su žiūrovais formų. Nustatyto aiškaus laiko ir netgi fakto, jog tikrai įvyks premjera, nebuvimas mums labai padėjo būti laisviems“, – teigia režisierius.

Hamletiško klausimo „Kas aš esu?“ tęsinys „Žuvėdroje“

„Žuvėdra“ užbaigė Oskaro Koršunovo spektaklių trilogiją, kurios epicentre – aktorius, žiūrovas ir žmogus. Kitos dvi trilogijos dalys – tai spektakliai „Hamletas“ ir „Dugne“. Beje, režisierius užsiminė apie galimybę visą trilogiją parodyti iš eilės, kaip vientisą spektaklių ciklą.

„Statydami „Žuvėdrą“ akcentavome tikrovės paieškas, savo profesijos pagalba bandėme atsakyti į esminį klausimą kas mes tokie, kas yra aktorius ir režisierius, kas yra dabartinis žiūrovas. Rėmėmės hamletišku principu, kuomet spektaklis turi būti suvaidintas tam vienam svarbiausiaim žiūrovui, kuris, ko gero, esi pats. Tik tada tai gali būti paveiku visiems“, – keliamus klausimus vardina režisierius.

Jam pritaria ir spektaklyje vaidinantys aktoriai. Kiekvienam jų „Žuvėdros“ repeticijų ciklas buvo savotiška savęs tiek kaip aktoriaus, tiek kaip žmogaus tyrimo terapija, leidusi atrasti iki šiol neatrastų dalykų ar kitaip pažvelgti į anksčiau atrastus.

„Galiu drąsiai sakyti, jog šis spektaklis man atvėrė visiškai kitą etapą tiek kaip aktoriui, tiek kaip žmogui. Naujai suvokiau ką aš iš viso darau ir ką noriu daryti scenoje. Turėjau įvairiausių atradimų – daugeliu jų nenoriu dalintis, noriu pasilikti juos sau. Bet vienas jų – tai atradimas naujos kokybės, naujo etapo partnerystėje bei pačioje aktorystėje. Dirbdami siekėme prisiliesti prie aktorystės prigimties. Visa tai manyje padarė perversmą“, – pasakoja pagrindinį Kostios Trepliovo vaidmenį sukūręs aktorius Martynas Nedzinskas.

„Pirmame veiksme mano kuriamo Trigorino vaidmens beveik nėra, turėjau gerą progą stebėti patį darbo principą ir iš to pasiimti kažką sau, taip pradedant ne nuo visiško nulio. Stebint visą procesą turi galimybę prieiti tam tikras išvadas, o tada pradėti kažką daryti ir pats“, – teigia aktorius Darius Gumauskas, sukūręs savotiško Trepliovo antagonisto Trigorino vaidmenį.

„Didžioji dalis repeticijų man buvo tylos ir kaupimo periodas, kuomet gauni tiek daug informacijos, tačiau dar nežinai kaip ją sugrupuoti ir kokia kryptimi paleisti. Personažą pajutau ir supratau tik tada, kai praėjo pačios ekstremaliausios scenos. Tik išgyvenusi tokias scenas galiu pasakyti ką jaučiu. Didžiausias atradimas buvo galimybė repetuojant tyrinėti save kaip žmogų. Tada supranti, jog žmoguje yra tiek visko daug – ir juodo, ir šviesaus. Arkadinos savybių turi beveik kiekvienas aktorius. Tik klausimas, kokiomis dozėmis jis leidžia sau tuo piktnaudžiauti?“, – repeticijų atradimais dalinasi aktorė Nelė Savičenko.

„Polinos personažas man atrodė visiškai ne mano. Iš prigimties nesu tokia. Galbūt todėl ilgą laiką nieko nesupratau. Repetuodami turėjome vaikščioti paviršiumi, o giluma teturėjo būti nuojauta. Aš jau pačioje pradžioje nėriau į tą gilumą be atvangos, atrodo, lyg kaklą nusilaužiau. To nereikėjo daryti. Nagrinėjau teatrą kaip mechanizmą ir užmiršau, jog reikia draugauti su personažu. Vienu metu tikrai buvau praradusi teatrą savyje, nes Čechovas mums atskleidė tą mėsgaliais apkibusį negailestingą teatro mechanizmą ir tai, ką toks mechanizmas daro su aktoriais“, – teigia aktorė Airida Gintautaitė.

Repeticijose stengėsi apsivalyti nuo stereotipų ir štampų

Kitas esminis tokių teatrinės laboratorijos paieškų tikslas – apsivalymas nuo sukurtų ir susikurtų stereotipų, gaubiančių Čechovą ir jo kūrybą. Visų pirma, aktoriams ir režisieriui teko apsivalyti patiems: nuo stereotipinio požiūrio į Čechovą, tam tikrų vaidybinių štampų ar vyraujančių šablonų kaip reikia statyti tokius kūrinius.

„Tam, kad pasiektum kažkokį tikrumą, reikia patiems apsivalyti nuo stereotipų bei šablonų, o taip pat ir nuo principų, kuriais remiantis įprasta statyti Čechovą. Reikėjo daug atsisakymų. Dėl to ir pasirinkta tokia erdvė. Svarbiausia, jog čia nėra jokio psichologinio rubikono tarp žiūrovo ir aktoriaus. Stengiamės kurti įspūdį, jog istorija vyksta su vienu iš žiūrovų“, – pasakoja režisierius Oskaras Koršunovas.

Pasak „Žuvėdroje“ vaidmenis kuriančių aktorių, jiems repeticijų periodas buvo metas, kuomet jie bent kuriam laikui galėjo atsikratyti teatrinės rutinos, skubėjimo ir įprasto požiūrio į repeticijas bei klasikos kūrinių interpretacijas.

„Kai prisijungiau prie repeticijų, salėje nebuvo jokių daiktų. Apie Čechovą mąsčiau kiek stereotipiškai, todėl galvojau, jog dar atveš ir scenografiją, ir kostiumus. Bet pastebėjau, jog viskas tik dar labiau išnešama iš salės. Kai statėme „Romeo ir Džuljetą“, viską, ką turėjome, sunešėme į teatrą. Čia atvirkščiai – viską išnešėme iš teatro. Supratau, jog visą tą laiką Čechovo medžiagą filtravome per daugybę filtrų, kad ji liktų visiškai skaidri. Todėl šiame spektaklyje Čechovas lieka labai grynas, išfiltruotas kaip geros prabos benzinas nuo mazuto“, – apie stereotipinio mąstymo išgyvendinimą pasakoja kiek vėliau prie repeticijų prisijungęs aktorius Giedrius Savickas, kuriantis Medvedenkos vaidmenį.

„Dauguma kolegų kalba apie apsivalymą – ko gero, tikslesnio žodžio „Žuvėdros“ repeticijų procesui apibūdinti nėra. Visų pirma, tai buvo apsivalymas profesijos prasme, nes ilgainiui beplaukiojant tarp dramaturgijos apsunksti nuo visokiausių moliuskų, geldelių ir kito šlamšto. Reikia tam tikrų žuvyčių, kurios nuo tavęs nukramtytų visa tai. „Žuvėdros“ repeticijos būtent ir atliko tokį vaidmenį“, teigia Šamrajevo vaidmenį kuriantis Vytautas Anužis.

Aktoriai atsisėdo į žiūrovų vietas

Spektaklyje „Hamletas“ aktoriai sėdėjo nugara į žiūrovus, tačiau veidrodyje nuolatos žvelgė į juos ir klausė: kas tu esi? „Dugne“ režisierius pasodino aktorius visiškai priešais publiką, palikdamas tarp jų vos vieną metrą neutralios erdvės. „Žuvėdroje“ Oskaras Koršunovas pažvelgė į šį santykį dar kategoriškiau, aktorius susodindamas tiesiog tarp žiūrovų, jų vietose.

„Aktoriai sėdi žiūrovų vietose. Galima matyti tuos aktorius, kurie tuo metu nevaidina. Jie lyg ir turėtų būti užkulisiuose, tačiau vis tiek sėdi scenoje ir stebi kas vyksta. Jie mato, kaip yra išduodami. Pavyzdžiui, Ninos ir Trigorino susipažinimo scenoje įdomu matyti kaip visa tai stebi Kostia. Kartais nesupranti, ar tai Martynas Nedzinskas stebi vaidinančius kolegas, ar tai negeros nuojautos apimto Konstantino Trepliovo žvilgsnis. Man tai yra įdomiausia spektaklio dalis, ta būsena tarp realybės ir sapno, tarp buvimo ir pasakojimo. Taip sukuriamas dar vienas spektaklis už veiksmo paraštės“, – apie panaikintą bet kokią demarkacinę liniją, skyrusią publiką nuo aktorių, pasakoja režisierius.

Vieną pagrindinių spektaklio vaidmenų, jaunos aktorės Ninos Zarečnajos, režisierius patikėjo jaunai, dar aktorystės mokslus bekremtančiai Gelminei Glemžaitei. Pasak jos, daugiau nei šimtmetį skaičiuojančios „Žuvėdros“ temos neprarado aktualumo ir šiandien.

„Pradžioje galvojant apie „Žuvėdrą“ atrodė, jog tos problemos seniai buvusios, nebeaktualios, žmonės gyvena kitais dalykais. Tačiau būnant čia, repeticijose, stebint kitų veikėjų tragedijas ir bandant suvokti savąją, supranti, jog ir dabar žmonės yra tokie patys. Jiems reikia meilės ir pripažinimo tame, ką jie daro. Jeigu jie to negauna, išgyvena labai skaudžiai. Nesvarbu, prieš šimtą metų ar dabar, tie dalykai visuomet yra aktualūs. Ir, beje, tokie pat gražūs bei baisūs vienu metu“, – teigia Gelminė Glemžaitė.

„Greta visų mūsų ieškojimų sukūrėme ir spektaklį, kuris, manau yra labai šiuolaikiškas. „Žuvėdra“, kažkada tapus šiuolaikinio teatro sinonimu, išlieka aktuali ir dabar. Tiek Nina, mergina, trokštanti šlovės, tiek Kostia, ambicingas jaunuolis, norintis visiems viską įrodyti, yra labai atpažįstami. Taip pat tėvų ir vaikų konfliktas, žvelgiant plačiau – vyresniųjų nenoras savo pozicijų užleisti jaunesniems, kas dabar ypač juntama tiek Lietuvos politikoje, tiek kultūroje. Nors pats save greičiau tapatinčiau su Trigorinu, bet spektaklis vis dėlto Kostios. Galiausiai – meilė, viena esminių temų. Esame įpratę kalbėti apie laimingą meilę, nors dažniausiai esame išgyvenę nelaimingas . Pjesėje ir vaizduojama ta išvirkščioji meilės pusė“, – pasakoja režisierius.

Paklaustas, kodėl „Žuvėdros“ premjera įvyks būtent dabar, Oskaras Koršunovas nei kiek nesutrinka. Susidaro įspūdis, jog tiek režisierius, tiek aktoriai žinojo, jog tokia diena kažkada tikrai ateis. Nežinojo kada tai įvyks, bet buvo daugiau nei užtikrinti, jog tikrai įvyks. Todėl tiesiog repetavo, neskaičiuodami dienų ir neplanuodami konkrečių ateities datų.

„Stebėdamas du paskutinius spektaklius supratau, jog jau galime kalbėti apie premjerą. Kai tai įvyko pirmą kartą, buvo galima galvti, jog tai tik atsitiktinumas. Po antro spektaklio jau buvo aišku. Mes to savotiškai laukėme. Būtume laukę dar ilgiau, bet tiesiog jau pradėjome tai girdėti“, – teigia „Žuvėdros“ režisierius, jau vasario 22, 23 dienomis kviečiantis į premjerą.

OKT/Vilniaus miesto teatro inf.